Kai nieko nelieka, lieka tik skausmas.

Skaudu sugaut likimo numestą virvę ir rinktis, neapykantą tau ar išsiskyrimą. Nes tik kažkada atrodę patikimiausi asmenys, sugeba šitaip įskaudint. Niekada negalvojau, jog tai būsi tu. Nemaniau, kad nebeliks mūsų. Viskas dirbtina. Šypsena, bučiniai, apkabinimai, viskas. Net ir akys. Apmaudas, didelis didelis apmaudas. Ir didžiulis keršto troškimas, pasinaudojimas.  Nenoriu, bet elgsiuos taip, kas skaudins jau nebe mane.

” O jis man buvo viskas. Dabar neliko nieko. “

Trūksta.

Nežinau, ko trūko. Geresnės manęs, nuoširdesnių mūsų, atvirumo, ar daugelio kitų dalykų. Bet žinau, be tavęs… Be tavęs nebėra ir manęs. Neliko šilumos kuri tiek ilgai norėjo šildyt tavo širdį. Pamiršau tų taip vyliojančių lūpų skonį. Tik trokštu tavo jausmų, ir  galbūt jie pastūmėtų pradėt viską iš naujo.

Taip tuščia ir skaudu, jaust abejingą širdy. Apgaulingus veiksmus..

Skauda.

Skaudus trenksmas. Kai širdis blaškosi, lyg norėdama bėgt ir sulaikyt tave. Ašaros, ašaros, ašaros. Bemiegė naktis. Šitaip ir baigiasi, tūkstančiai pasižadėjimų būt kartu amžinai. Šitaip, ir nebegali galvot apie nieką kitą, kaip prasmegt giliai giliai į žemę, į tą tamsą.. Kur nė kropelytės šviesos. Gi, sakiau tau, trūko tik supratimo. Nekaltinu tavęs, už tuos vienintelius per daugiau nei pusę metų buvimo kartu, pasakytus nuoširdžius, bet skaudžius žodžius. Nepajėgiu nekęst, už tai, kad nieko nejutai, nejauti. Negaliu pakelt akių, ir grožėtis tavim toliau, sulaikau save nuo bet kokio tavo prisilietimo. Dabar tik bandau viską nuplaut savo skausmo sūriais lašais, ir maitinuos tik vieninteliu maistu - vaistais. Ne, tik nereikia.. Žinau ką galvoji, ir kokį jausmą dabar jauti. Gailestį.

Tavo skambutis. Tavo verkiantis balsas, taip spaudė širdį. Norėjau tave nuramint, norėjau pasakyt žodžius kurių iki šiol nesugebu ištart. Norėjau viską išsakyt.. Bet per ašaras, nieko pasakyt nesugebėjau. Įtampa ir tyla. Ir vienintelis tavo prašymas, dar vieno susitikimo.

Mintys. Daug minčių. Skaudus suvokimas… Kartu mes būt nebegalim.